Kartais kūdikis atrodo alkanas ir elgiasi taip, lyg prašytų krūties, bet mamai bandant jį pamaitinti, atsisako žįsti ir verkia. Kartais jis stipriai sučiaupia burną, nusuka galvą, nustumia mamą ir jo niekaip nepavyksta priglausti prie krūties.
Kitais atvejais kūdikis pradeda žįsti, bet tada staiga ima verkti. Tada paleidžia krūtį ir niekaip nebesutinka toliau valgyti. Kai kurie kūdikiai pradeda vėl žįsti, bet daro tai labai nervingai, jiems nepavyksta teisingai apžioti krūties, jie verkia, tada vėl įsitempia, išriečia nugarą.
Laimei, ši būsena dažniausiai laikina ir greitai praeina. Tačiau visada naudinga žinoti to priežastį.
Žindymo metu kūdikis gali verkti dėl daugybės priežasčių. Toliau išvardytos labiausiai tikėtinos tokio elgesio priežastys.
Pienas iš krūties bėga per greitai, labai stipria srove, kūdikis nespėja jo nuryti. Tokiu atveju jis gali springti ir verkti. Kūdikis prisiryja daug oro, jam pradeda skaudėti skrandį, ir jis susieja valgymą su skausmu.
Pienas iš krūties teka per lėtai ar išvis neteka, tad alkanas kūdikis tik suirzta.
Maitinate netinkamoje padėtyje arba kūdikis neteisingai apžioja krūtį. Dėl to kūdikis yra neramus arba jo burnoje yra per mažai krūties, tad jis neištraukia pakankamai pieno.
Kūdikis bijo skausmo. Tai nutinka, kai kūdikiui buvo šiurkščiai mechaniniu ar rankiniu aspiratoriumi išsiurbtos gleivės (pvz., po Cezario pjūvio operacijos), tad jis bet kokius objektus burnoje sieja su skausmu. Laimei, ši baimė įveikiama, nes alkis, pieno skonis ir mamos švelnus elgesys įtikina mažąjį žmogų, kad žįsti yra gerai.
Kūdikis atsisako žįsti, nes yra per daug mieguistas. Tokia situacija įprastai pasitaiko po labai ilgo ir sudėtingo gimdymo arba kai jo metu buvo naudotos farmakologinės priemonės (kūdikis patiria mamos vartotų vaistų poveikį). Tai taip pat nutinka kūdikiams, patiriantiems naujagimių geltą.
Kūdikis atsisako žįsti krūtį, nes valgant jam skauda. Tai gali nutikti, kai kūdikiui:
skausmingai dygsta dantys;
burnoje yra opų;
skauda gerklę;
skauda ausį;
pasireiškia pilvo diegliai.
Kūdikis gali nenorėti žįsti, kai vystosi infekcija. Jis gali būti neramus, gali pakilti jo temperatūra ir suprastėti apetitas.
Kūdikis peršalo. Kūdikiui sunku žįsti, kai jis negali kvėpuoti per nosį.
Kūdikis nenori žįsti, nes jis nerimauja, būdamas naujoje aplinkoje (kurioje per daug blaškančių dirgiklių), arba yra pavargęs nuo dienos metu patirtų įspūdžių. Taip gali nutikti, kai kūdikio diena reikšmingai skiriasi nuo įprasto pažįstamo režimo.
Atsisakymas žįsti taip pat gali būti susijęs su reikšmingu pieno skonio pokyčiu, pavyzdžiui, jei valgėte aštraus troškinio ar maisto su daug česnakų. Pieno skonis taip pat gali pasikeisti dėl hormoninių procesų (pvz., prieš menstruacijas arba nėštumo metu).
Kūdikis nealkanas. Kai kūdikiui siūlomas papildomas maistas ir gėrimai, jis gali jaustis sotus ir nenorėti žįsti.
Kūdikis nenori žįsti krūties, nes jam labiau patinka valgyti iš buteliuko. Kai primaitinate kūdikį iš buteliuko su netinkamu žinduku, kūdikis gali įprasti prie lengvesnio maitinimo būdo ir maištauti, kai bandote jam įsiūlyti krūtį (skaitykite skyrių „Kūdikiui labiau patinka buteliukas“).
Kartais kūdikio aversiją žindymui sukelia pasikeitęs jūsų kūno kvapas, pavyzdžiui, kai pakeičiate kvepalus ar muilą, kurių kvapą kūdikis sieja su jumis.
Žindančios mamos bloga nuotaika taip pat gali persiduoti kūdikiui. Kai ji nervinga ir pavargusi, kūdikis taip pat gali būti neramus, daugiau verkti ar atsisakyti žįsti.
Kai kūdikis skaudžiai įkanda jums į spenelį, o jūs garsiai sušunkate, kūdikis gali labai išsigąsti jūsų reakcijos ir atsisakyti žįsti, bijodamas, kad tokia situacija pasikartos.
Kūdikis per daug alkanas. Per daug išalkęs kūdikis tampa neramus ir stipriai verkia. Isteriškai verkiant jam sunku apžioti krūtį, o kai galiausiai tai pavyksta, jis geria taip godžiai, kad nuryja labai daug oro. Dėl to jam pradeda skaudėti pilvelį, jis nustoja valgyti ir toliau verkia...
Pirmiausia pasistenkite išsiaiškinti kūdikio protesto priežastį. Nereaguokite nervingai, nes tai tik pablogins situaciją. Glauskite kūdikį, raminkite jį, įsitikinkite, kad jis neturi kitos priežasties verkti: patikrinkite, ar nepakilusi jo temperatūra, ar neužsikimšusi nosis, ar burnoje nesimato opų arba akivaizdžių dantų dygimo požymių. Jei kyla abejonių, pasitarkite su kūdikio gydytoju.
Jei pirmosiomis dienomis po gimdymo sunku teisingai priglausti kūdikį prie krūties, o jūs vis dar ligoninėje, kreipkitės pagalbos į personalą: klauskite gydytojo ar akušerės patarimo arba paprašykite, kad jūs aplankytų žindymo konsultantas ar patarėjas. Jei jums buvo atliktas Cezario pjūvis, netikėkite kalbomis, kad kūdikis nenori žįsti krūties, nes jūs neturite pieno. Tai netiesa! Kai po tokio gimdymo (ar po bet kokio gimdymo, kurio metu buvo vartojami medikamentai) kūdikis yra mieguistas, žadinkite jį maitinimui. Galite švelniai pakutenti jo skruostą (taip stimuliuodama ieškojimo refleksą) ar padus. Jei tai neveikia, pakeiskite kūdikiui sauskelnes, nurenkite jį, švelniai pavartykite jį ant šonų ir paskatinkite jį žįsti, kalbėdama su juo.
Maitinimui rinkitės ramias ir jaukias vietas, kad kūdikio neblaškytų papildomi dirgikliai. Stenkitės atsipalaiduoti ir išlikti rami, kad jūsų nervingumas nepersiduotų kūdikiui ir kad nebūtų stabdomas oksitocino, kuris atsakingas už pieno tekėjimą, išskyrimas.
Priglauskite kūdikį prie krūties taip, kad jis galėtų pasiekti spenelį nesukdamas galvos. Patikrinkite, ar kūdikis teisingai apžioja krūtį. Jo burnoje turėtų būti spenelis ir areolė. Jei kūdikis guli nepatogiai arba apžiojęs per mažai krūties, jis pavargs dar pakankamai nepavalgęs ir pradės sieti maitinimą su problemomis, tad verks, kai siūlysite jam krūtį (daugiau apie tai: „Kūdikis neteisingai apžioja ir žinda krūtį“, „Žindymo padėtys“).
Kad kūdikis noriai žįstų krūtį, neprimaitinkite jo pieno mišiniu ir negirdykite gliukoze ar žolelių arbatomis. Iki 5–6 mėnesių kūdikiui pakanka vien jūsų pieno. Papildomi gėrimai nėra reikalingi, net kai labai karšta. Jei jaudinatės, kad neturite pakankamai pieno, perskaitykite skyriuje „Nepakankama pieno gamyba“ pateiktus patarimus.
Glauskite kūdikį prie krūties iš karto, kai pamatote pirmuosius alkio požymius. Nelaukite, kol kūdikis praneš apie alkį verkdamas: tada jis jau bus alkanas, tad jam bus sunkiau sklandžiai apžioti krūtį ir efektyviai žįsti.
Jei pieno srovė per stipri ir kūdikis springsta ir verkia, žindymo pradžioje leiskite pirmajai labai stipriai pieno čiurkšlei susigerti į vystyklą ar liemenėlės įklotą ir priglauskite kūdikį prie krūties, kai pieno srovė susilpnėja. Taip pat galite nusitraukti šiek tiek pieno prieš žindymą arba žindyti gulėdama ant nugaros (taip pat perskaitykite „Pienas bėga per greitai“, „Žindymo padėtys“).
Jei kūdikiui skauda pilvą ir jis verkia, nes nervingai ar labai godžiai valgydamas nurijo per daug oro, pakelkite jį atsirūgti: paguldykite kūdikį pilvu žemyn sau ant kojų arba laikykite jį priglaudusi prie peties (taip laikydama naujagimį ar mažą kūdikį, prilaikykite jo galvą). Kūdikiui atsirūgus, vėl priglauskite jį prie krūties. Kai reikia, vieno maitinimo metu galite atrūginti kūdikį net kelis kartus, kiekvieną kartą įsitikindama, kad jis teisingai apžioja krūtį.
Kai kūdikį erzina per silpna pieno srovė, priklausomai nuo galimų silpno pieno tekėjimo priežasčių, vadovaukitės šiuose skyriuose pateiktais patarimais: „Nepakankama pieno gamyba“ ar „Pieno stazė“.
Nevalgykite pieno skonį keičiančio maisto, jei pastebite, kad koks nors skonis nepatinka kūdikiui.
Jei kūdikis ilgesnį laiką atsisako žįsti, užtikrinkite, kad laktacija nenutrūktų. Turite reguliariai traukti pieną rankomis ar pientraukiu ir sumaitinti jį kūdikiui tokiu būdu, kuris nekliudo teisingiems žindimo įgūdžiams. Tais atvejais, kai kūdikis neištuština krūties, labai svarbu reguliariai traukti pieną, nes tokiu būdu neleidžiama susidaryti skausmingai pieno stazei. Šiuo laikotarpiu stebėkite kūdikio svorį, kad įsitikintumėte, jog jis priauga pakankamai svorio.
Jei atmetėte visas galimas medicinines priežastis (kūdikis yra sveikas, jam nedygsta dantys, burnoje nėra opų ir jo nekankina pilvo diegliai), neduodate vaikui pieno mišinio ar gėrimų, maitinate kūdikį jam patogioje padėtyje ir žinote, kad jis teisingai apžioja krūtį, tačiau kūdikis vis tiek nenori žįsti, dar galite pabandyti:
maitinti kūdikį, kai jis apsnūdęs;
maitinti kūdikį judėdama: toks pokytis padeda jį įtikinti žįsti krūtį, tad galite maitinti jį supamojoje kėdėje arba įsidėjusi kūdikį į nešioklę ir vaikščiodama;
maitinti kūdikį ramioje pritemdytoje vietoje, kurioje nėra kitų žmonių ar kitų blaškyti galinčių objektų;
maitinti be marškinėlių, kad kūdikis turėtų tiesioginį „oda prie odos“ kontaktą su jumis: šis metodas naudingas naujagimiams, kurie tik mokosi „bendradarbiauti“ su mamos krūtimi.
Jei niekas nepadeda, pasitarkite su žindymo konsultantu ar patarėju. Galite juos išsikviesti į namus arba nuvykti į kliniką. Jungtinėje Karalystėje galite kreiptis į Didžiosios Britanijos žindymo konsultantus (IBCLC, tarptautinės tarybos sertifikuotus žindymo konsultantus, angl. International Board Certified Lactation Consultant) ir sertifikuotus žindymo patarėjus (CLA, angl. Certified lactation advisor). Jų vardų ir telefono numerių sąrašą galite rasti daugelyje žindymui skirtų interneto svetainių, pavyzdžiui, www.lcgb.org. Žindymo klinikos veikia daugelyje akušerijos ligoninių, taip pat poliklinikose ir net kai kuriuose moterų poreikiais besirūpinančiuose klubuose.
Taip pat galite paskambinti į vieną iš pagalbos linijų:
