Per pirmuosius savo metus jūsų kūdikis pasiekia neįtikėtino dydžio progresą. Nuo mažyčio gulinčio nykštuko, kuris dar net nežino, kur yra jo nosytė, iki ganėtinai protingo mažylio, kuris turi labai daug ką pasakyti bet kuria tema, ropinėja, lipa laiptais ir moka pats valgyti. Paskaitykite apie vienas po kito įgaunamus įgūdžius – vaiko vystymosi gaires.
Tėvai stebi savo kūdikio vystymąsi, registruoja jį ir didžiuojasi, bet taip pat ir jaudinasi, pastebėję kokį nors atsilikimą, kurį laiko įspėjamuoju signalu apie tai, kad jų kūdikis neatitinka standartų. Labai dažnai tai būna nepagrįstas jaudinimasis, nes standartiniai naujų įgūdžių mokymosi laiko rėmai yra platūs. Tačiau svarbu, kad vystymosi progresas būtų ir kad atskiri įgūdžiai susiformuotų daugmaž vienas paskui kitą, nes vienų įgūdžių išmokimas suteikia pagrindą kitam etapui.
Apžvelkime svarbesnes kūdikio vystymosi gaires – naujus gebėjimus, kurie susiformuoja tam tikrame vystymosi etape.
Vieno mėnesio amžiaus kūdikis jau bendrauja su jį supančia aplinka: pakeltas nustoja verkti, žiūri į kalbančio asmens ar mamos veidą maitinant, pasuka galvytę ir veiduką į šviesą, akimis seka žaislą. Net toks mažas kūdikis praneša jums apie savo poreikius, o jūs, gyvendami tam tikroje simbiozėje su kūdikiu, išmokstate tuos poreikius patenkinti.
Tai specifinė maždaug dviejų–trijų mėnesių amžiaus kūdikio kalba. Tai gomuriniai, daugiausiai veliariniai garsai, pavyzdžiui „gli“, „kli“, „tli“, „gu“, „gla“. iš pradžių jie būna spontaniški, tačiau vėliau parodo gerą kūdikio nuotaiką ir džiaugsmą matant pažįstamą žmogų.
Nuolatinis kūdikio judėjimas veikia kaip nepertraukiamas jo raumenų treniravimas. Todėl svarbu sudaryti kūdikiui galimybes treniruoti įvairias kūno raumenų grupes, guldant jį skirtingomis padėtimis. Guldydami kūdikį ant pilvo, suteikiate jam galimybę treniruoti kaklo ir krūtinės raumenis. Visa tai apie trečią–ketvirtą mėnesį vainikuoja savarankiškas galvos ir krūtinės pakėlimas. Kūdikis išlaiko save remdamasis rankomis ir pakelia galvytę. Iš pradžių jis primena galvą linguojantį šuniuką – prie galinio automobilio stiklo statomą žaislą, tačiau toliau mankštinantis jo galva tampa stabili ir kūdikis pradeda stebėti pasaulį iš naujos perspektyvos ir įgauna pirminę jo tyrinėjimo padėtį.
Maždaug trečią gyvenimo mėnesį kūdikis gali laikyti jam į rankas įduotus daiktus, tačiau sąmoningai, planuotai sugriebti daiktus pradeda apie šeštąjį gyvenimo mėnesį. Kūdikis sugriebia objektą savo delnu ir nykščiu, kišą į burnytę, bando jį valdyti, perima jį iš vienos rankos į kitą.
Apsivertimas nuo pilvo ant nugaros ir atvirkščiai, yra įgūdis, kurį kūdikis išmoksta maždaug šeštąjį gyvenimo mėnesį. Iš pradžių kūdikis verčiasi labai nerangiai, lyg pats būtų nustebęs dėl pasikeitusios kūno padėties, vėliau jis ištobulina šį įgūdį ir sąmoningai juo naudojasi, norėdamas pasiekti kokį nors daiktą, pvz., žaislą.
Vystantis kalbos organams, maždaug šeštąjį kūdikio gyvenimo mėnesį, vogravimas virsta gugenimu. Kūdikis kartoja ir mėgdžioja aplink girdimus garsus, taria garsus, skiemenis, eksperimentuoja su garsais, jų melodingumu ir garsų stiprumu. Tačiau turime blogą naujieną – net jeigu šešių mėnesių kūdikio kalba skamba kaip „mama“, „tete“, „baba“ ir kelia tėvams džiaugsmą, ji dar neturi skiriamosios ir indikacinės reikšmės.
Prieš šį etapą atsiranda šliaužiojimas (maždaug šeštą–septintą mėnesį), kitaip tariant, judėjimas, kai kūdikis perkelia savo kūną, naudodamasis rankų jėga. Turėtumėte pasirūpinti, kad jis nesustotų šiame etape ir pereitų į ropojimo etapą (aštuntą–devintą mėnesį), kitaip sakant, pradėtų pakaitomis dirbti rankomis ir kojomis. Šis pakaitinis judėjimas, kuris yra labai svarbus koordinacijos pasiekimas, labai teigiamai veikia smegenų veiklą, ypač jungtis tarp pusrutulių, prisidedančias prie matymo abiem akimis, girdėjimo abiem ausimis, kairės ir dešinės rankos ir kojos koordinacijos, kuri ateityje pasitarnaus vaikui mokykloje.
Apytikriai tuo pat metu (aštuntą–devintą gyvenimo mėnesį) kūdikis išmoksta atsisėsti. Ši padėtis kūdikiui labai patinka, nes jis gali žaisti laisvomis rankutėmis ir stebėti supančią aplinką, taigi, jis natūraliai stengiasi išmokti atsisėsti. Būkite ramūs, jis išmoks to pats, kai jo raumenys, skeletas ir sąnariai bus tam pasiruošę. Bet koks šio įgūdžio skubinimas sodinant kūdikį suaugusiajam į skreitą ar paramstymas pagalvėmis kūdikiui nepadeda, o gali netgi padaryti žalos.
Paprastai tėvai tai supranta teisingai, kaip ženklą, reiškiantį, kad netrukus jų kūdikis pradės vaikščioti. Prisitraukimas ir stovėjimas laikantis už baldų yra laikinas etapas, tai mankšta, kuri padeda kūdikiui pasiruošti vaikščioti. Sulig kiekviena diena kūdikis vis tvirčiau ir ilgiau stovi ant kojų, vėliau, laikydamasis už baldų, žengia į vieną ir kitą pusę.
Sulaukęs vienerių, kūdikis pradeda reaguoti į savo vardą. Jis taip pat supranta paprastas komandas, ypač tokias, kurias lydi konkretus kontekstas. Dauguma vaikų pradeda sąmoningai vartoti paprastus žodžius, dažniausiai „mama“ ir „tėtis“.
Jis prasideda nuo neužtikrintų, svirduliuojančių žingsnių, trumpo atstumo iki artimiausio objekto, už kurio kūdikis gali laikytis ir naudoti jį kaip atramą, įveikimo. Netrukus po to atsiranda džiaugsmingas skubėjimas į mamos ar tėčio glėbį. Vaikščiojimas yra įgūdis, kurio tėvai laukia tikriausiai su didžiausiu nekantrumu. Tačiau jo nederėtų skubinti. Nors atrodo viskas labai paprasta, tačiau tai yra labai sudėtinga veikla, reikalaujanti koordinacijos, išvystytos pusiausvyros ir stiprių kūdikio nugaros, klubų ir kojų raumenų.
Turėtumėte žinoti, kad laiko, per kurį mažylis turi ištobulinti vaikščiojimą, rėmai yra labai platūs, nuo dvylikto iki aštuoniolikto jo gyvenimo mėnesio, o bet koks bandymas tai paskubinti, pavyzdžiui, vaikštynės ar vedžiojimas už rankos, gali per daug apkrauti kaulų ir sąnarių sistemą, pakenkti raiščiams ir sąnariams, ir vėliau gali prireikti ortopedų pagalbos. Principas paprastas: kūdikis pradės vaikščioti tada, kai bus tam pasiruošęs, ir pradės vaikščioti todėl, kad iš tikrųjų pats to nori ir stengiasi to išmokti palaipsniui tobulindamas įgūdžius.
Maisto kandimas būtinas savarankiškam valgymui ir yra nepaprastai svarbus tinkamai kalbos raidai. Suaugusiems šis įgūdis atrodo savaime suprantamas, tačiau kūdikiai privalo jo išmokti.
Mylimos mažos rankytės, kojytės, akutės, ausytės ir nosytė – visas toks mažytis, trapus ir visiškai priklausomas nuo mamos ir tėčio rūpesčio. Jau vien pati mintis apie kūdikio maudymą priverčia pradedančiuosius ...
Rudens vėsa, temperatūros svyravimai ir drėgmė nėra palankūs kūdikio sveikatai. Kadangi kūdikių imunitetas dar nesusiformavęs, jie pradeda čiaudėti, kosėti ir šnarpšti. Kaip kovoti su peršalimu ir reaguoti ...
Kartais pasitaiko, kad jūsų kūdikis neužmiega valandų valandas, vėliau prabunda vidury nakties ir jo diena prasideda trečią valandą ryto. Jūs išsekę, jaučiatės bejėgiai ir esate ties palūžimo riba. Negalime ...
