Skyrybos yra skaudžiausios, kai besiskiriantys asmenys yra ne tik sutuoktiniai, bet ir tėvai. Neįmanoma išsiskirti taip, kad vaikui tai neturėtų įtakos. Tačiau kartu jūs galite padaryti viską, kas įmanoma, kad emocinė žala vaikui būtų kuo mažesnė.
Skyrybos yra antras daugiausiai streso sukeliantis įvykis suaugusio asmens gyvenime, daugiau streso sukelia tik artimiausių žmonių mirtis. Dažnai skyrybos priverčia jaustis nevykėliu, sukelia liūdesį ir praradimo jausmą. Vaikai taip pat labai sunkiai išgyvena tėvų skyrybas. Jų metu yra labai svarbu skirti dėmesio jų emocijoms ir padėti jiems įveikti šį visiems nelengvą laikotarpį.
Mažam vaikui šeima – visas jo pasaulis. Šeima suteikia jam saugumo, pusiausvyros ir priklausymo jausmą. Vaikai mėgsta, kai viskas vyksta pagal įprastą planą, net jei tai visiškos smulkmenos. Jiems patinka kasdienė rutina ir ritualai: mama pamaitina koše, tada tėtis išmaudo, mama padainuoja lopšinę, o tėtis visada paskaito knygą. Skyrybos pirmiausia yra pokytis. Kai tėvai skiriasi, viskas, ką vaikas iki šiol žinojo, apsiverčia aukštyn kojomis. Net suaugę žmonės į naujas situacijas žvelgia su nerimu, tad negalite tikėtis, jog vaikai jas priims ramiai. Kad palengvintumėte vaiko savijautą, turėtumėte vadovautis keliais patarimais.
Visų pirma, prieš pranešdami vaikui apie skyrybas, gerai pasiruoškite šiam pokalbiui. Labai svarbu abiems pusėms susitarti dėl tolesnio gyvenimo detalių. Jei įmanoma, iš anksto aptarkite visus rūpinimosi vaiku aspektus: su kuo jis gyvens, kaip dažnai matys kitą tėvą, kur gyvens kitas tėvas, ir pan. Jei iki šiol vaiką prieš miegą užliūliuodavo tėtis, bet jis išsikrausto, vaikas gali klausti, ar tėtis vakarais ateis jo užmigdyti. Jei mama veždavo vaiką į darželį, o dabar vaikas gyvens su tėčiu, jam gali kilti klausimas, ar mama vis dar veš jį į darželį. Turite žinoti atsakymus į su vaiko kasdieniu gyvenimu susijusius klausimus, pavyzdžiui: dabar tave į darželį veš tėtis, bet mama tave kiekvieną dieną iš jo pasiims. Vaikui reikia aiškaus įrodymo, kad pasaulis negriūva, kad jo tėvai žino, ką daro, ir kad nors jo gyvenimas keičiasi, tai nereiškia, kad jis baigiasi. Jo gyvenimas ir toliau turės savo tvarką, nors ir kiek kitokią, o tėvas, su kuriuo vaikas negyvens, nedings iš jo gyvenimo ir toliau jame dalyvaus.
Kai jūsų sprendimas yra neatšaukiamas ir tvirtai nusprendėte skirtis, turite apie tai pasikalbėti su savo vaiku. Žinoma, šio pokalbio turinys priklauso nuo vaiko amžiaus, tačiau nepalikite jo nežinioje. Neturėkite lūkesčių, kad viskas išsispręs savaime, kad vaikas gerai jausis vienam iš jo tėvų išsikrausčius, ir nemeluokite, kad „tėtis turi kuriam laikui išvykti“. Vaikas yra šeimos narys ir, nors tai ir nėra jo sprendimas, jis turi teisę žinoti, kas vyksta. Būtų idealu, jei su vaiku abu tėvai kalbėtųsi kartu. Jei tai neįmanoma, su vaiku turėtų kalbėtis tas tėvas, kurio emocinis ryšys su vaiku artimesnis ir kuris su juo kasdien praleidžia daugiau laiko. Pasirinkite šiam pokalbiui tinkamą laiką ir vietą. Įsitikinkite, kad visi pokalbio dalyviai turi jam laiko, yra ramūs ir susikaupę. Jei tuoj turėsite bėgti į darbą, vaikas ruošiasi pas gydytoją ar į draugo gimtadienį, tai tikrai nėra tinkama akimirka kalbėtis apie skyrybas.
Šio pokalbio turinys priklauso nuo vaiko amžiaus. Jokiu atveju neturėtumėte detaliai pasakoti, kodėl skiriatės, taip pat neskirkite šio pokalbio aiškinimuisi, kuris dėl to kaltas. Abu tėvai yra vaiko dalis, ir vieno iš jų menkinimas turi įtakos vaiko tapatybės jausmui. Jam reikalingi jūs abu, tad jūsų abiejų nuoskaudos neturi būti šio pokalbio tema. Vaikui turite pateikti tikslią, glaustą ir jo amžiui tinkamą informaciją. Gali būti, kad užteks vaikui pasakyti, jog jo tėvai skiriasi, nes, nors ir kaip stengėsi, jiems nepavyksta susitarti. Dabar svarbiausia leisti vaikui žinoti, kad nors jo tėvai skiriasi vienas su kitu, jie vaiko nepalieka. Jie nebebus vyras ir žmona, tačiau ir toliau bus jo mama ir tėtis. Meilė, kurią tėvai jaučia vaikams, yra ypatinga ir niekada nesibaigia, jokie nesutarimai negali jos nutraukti. Šio pokalbio metu pasistenkite papasakoti vaikui, kaip konkrečiai pasikeis jo gyvenimas, kai vienas iš tėvų išsikraustys.
Į šią situaciją vaikai gali reaguoti skirtingai. Vieni gali nuliūsti, kiti jaustis nenatūraliai linksmi ir susijaudinę. Jie gali maištauti, tikrindami tėvų kantrybės ribas, ar, priešingai, nutilti ir tapti apatiški. Kartais nauja situacija gali sukelti vaiko raidos regresą, jis gali pradėti reikalauti daugiau dėmesio nei anksčiau, norėti miegoti tėvų lovoje, vėl pradėti šlapintis į kelnes ir pan. Turite žinoti, kad geriau, kai vaikas šias emocijas išreiškia, o ne kaupia viduje. Tačiau remiantis vien pirmąja vaiko reakcija į šią žinią neįmanoma numatyti, kokias ilgalaikes pasekmes skyrybos turės vaikui. Naudinga stengtis išprovokuoti pokalbį, padėti jam išreikšti savo jausmus. Pasistenkite suprasti, ką vaikas jaučia, ir padėkite jam įvardyti jausmus. Leiskite jam būti piktam, nusivylusiam, pasimetusiam ar liūdnam. Vaikas taip pat turi praeiti gedėjimo dėl savo praėjusio gyvenimo etapą. Nereikia jo per prievartą guosti, apipilti žaislais ar visais įmanomais būdais stengtis pralinksminti. Klausykitės savo intuicijos ir leiskite vaikui priprasti prie naujų sąlygų. Mūsų užduotis – padaryti viską, ką galime, kad suteiktume vaikui saugumo jausmą. Stenkitės užtikrinti, kad vaiko kasdieniame gyvenime dalyvautų abu tėvai. Kai vienas iš tėvų negyvena su vaiku, geriau, kai jis pasiima vaiką iš darželio ar atvažiuoja kiekvieną vakarą jam paskaityti, negu kai jis su vaiku praleidžia kas antrą savaitgalį.
Bet kuriuo nemaloniu ir sudėtingu skyrybų metu galite pasinaudoti psichologo pagalba. Psichologas gali padėti pritaikyti pranešimą apie skyrybas prie vaiko amžiaus. Be to, su psichologu gali būti vertinga pasitarti, jei praėjus 2–3 mėnesiams po skyrybų vaikas vis dar atrodo nelaimingas ir nesielgia įprastai, negrįžta prie ankstesnio elgesio.
Kreipkitės į psichologą ar tarpininką tuo atveju, jei vieni nesugebate susitarti, jei negalite nustoti kaltinti vienas kito, o kiekvienas pokalbis virsta ginču. Turite tai padaryti. Ne tik dėl savęs, bet, svarbiausia, dėl savo vaiko gerovės.
Tėvų skyrybos niekada nėra lengvos ar nesvarbios vaikams. Vaiko reakcija ir skyrybų daromas poveikis priklauso nuo įvairių veiksnių, tokių kaip vaiko amžius ir lytis, su abiem tėvais palaikomas ryšys ir santykis, po skyrybų pasidalintos vaiko priežiūros pareigos, gyvenimo kokybė su vienu iš tėvų po skyrybų ir naujas ryšys, sukuriamas su vienu iš tėvų ar abiem tėvais.
Vaikas skyrybas supranta kitaip nei suaugusieji. Suaugusieji mato jas kaip „antrą progą“, tačiau vaikas retai supranta, kad skyrybos nėra laikinas pokytis: jis visada išlaiko viltį, kad tai pasikeis. Vaikų egotinis ir egoistinis mąstymas verčia juos jausti kaltę dėl situacijos: „Jei būčiau geriau elgęsis, geriau mokęsis, jei mano šuo nebūtų tiek daug lojęs“, ir pan. Dažnai vaikas skyrybų metu jaučiasi labai vienišas. Jo tėvai susirūpinę skyrybomis, seneliai ir šeimos draugai taip pat užsiėmę suaugusiųjų problemomis.
Negalima vertinti skyrybų iš vieno laiko taško: tai procesas, kuriame svarbi situacija prieš skyrybas, jų metu ir tai, kas vyksta po jų. Skyrybos yra sudėtingas ir daugialypis procesas. Bandydami susisteminti didžiausią įtaką vaiko funkcionavimui turinčias jų pasekmes, galime išskirti:
Paskutinis veiksnys, tėvų konfliktai, turi didžiausią ir žalingiausią įtaką vaiko gerovei ir funkcionavimui.
Tyrimai aiškiai rodo, kad didžiausią poveikį vaikams daro ne tėvų vedybinis statusas, suprantamas kaip šeimos struktūra, bet tai, kaip ji veikia. Ypač žalingi ilgalaikiai tėvų nesutarimai ir konfliktai. Kaip ir galima tikėtis, geriausiai funkcionuoja vaikai iš laimingų šeimų, kuriose yra abu tėvai. Kita vertus, vaikai iš šeimų, kuriose yra abu tėvai, bet jie nuolat pykstasi, funkcionuoja blogiausiai ir turi didžiausių adaptacijos problemų. Vaikai iš išsiskyrusių šeimų yra per vidurį, o jų padėtis šių ekstremalumų atžvilgiu labai priklauso nuo to, koks jų santykis su tėvais skyrybų metu ir po jų.
Dėl šios priežasties ypatingai svarbus yra tėvų sugebėjimas išvengti abipusių nesutarimų, atsispirti norui įtraukti vaiką į konfliktus ar versti jį pasirinkti kurio nors pusę bei jų sugebėjimas bendradarbiauti auginant vaiką.
Kiekvienas pokytis yra iššūkis, o naujo ir labai daug priežiūros reikalaujančio šeimos nario atsiradimas yra toks pokytis, kuris apverčia gyvenimą 180 laipsnių kampu. Taip, tai sunkiau, nei galėjote įsivaizduoti. ...
Jūs ką tik pagimdėte. Žiūrite į save veidrodyje ir matote riebalų klostes ant klubų, atsipalaidavusius pilvo raumenis ir strijas. Tai natūralu, nes devyni nėštumo mėnesiai pakeičia moters kūną.
Miegojimas kartu su kūdikiu turi aršių kritikų ir oponentų. Ar migdote kūdikį jo kambaryje, ar statote jo lovelę savo miegamajame, ar miegate toje pačioje lovoje su kūdikiu, jūsų pasirinkimas turės pasekmių ...
