Svajojote apie žindymą. Tačiau nepavyko. Esate labai nusiminusi, kovojate su neigiamomis emocijomis, užduodate sau klausimus, kurie tik dar labiau skaudina. Nerimaujate galvodama, kad maitinimas iš buteliuko nesuteiks jūsų kūdikiui visko, ką jis gautų žindomas krūtimi. Čia galite pasiskaityti apie tai, kaip sukuriamas mamos ir kūdikio ryšys ir kodėl nereikėtų sielotis dėl dingusio pieno.
„Turiu pripažinti, kad prieš pastodama, apie žindymą krūtimi daug neskaičiau. Daugiau dėmesio skyriau drabužiams, priemonėms, kūdikio lovelei ar netgi žaislams. Žindymas turėjo pavykti natūraliai. Bet nepavyko... Man buvo atliktas cezario pjūvis. Buvo pasakyta, kad neturiu pieno ir, kad po cezario pjūvio tai normalu. Patikėjau tuo. Vėliau, kai pienas atsirado, sūnus nenorėjo žįsti krūties, jam labiau norėjosi buteliuko. Vietoje to, kad man padėtų, gydytojas davė man laktaciją stabdančių tablečių.
Vis dar esu dėl to nusiminusi, taip pat labai pykstu, nes viskas galėjo būti visiškai kitaip, jeigu būčiau nuvykusi į kitą ligoninę.“
Kinga, 33 metai
„Mano dukra atsisakė krūties, kai jai buvo du mėnesiai. Nepavyko jos priversti žįsti. Verkiau savaitę ar ilgiau, kol leidau sau patikėti, kad dėl to nesu blogesnė mama.“
Sylwia, 22 metai
„Esu seselė, todėl niekam nereikia manęs įtikinėti apie žindymo naudą. Kai mano dukra pagimdė, visai mūsų šeimai buvo savaime aišku, kad ji žindys kūdikį krūtimi. Tačiau, kaip paaiškėjo, tai buvo kelias savaites besitęsusi drama. Kreipėmės pagalbos į akušeres ir žindymo patarėjas, taikėme įvairius metodus ir technikas, bet mano Elwirai žindymas krūtimi buvo labai skausmingas. Artėjant žindymo metui, kai ji turėjo pridėti kūdikį prie krūties, jos veide matydavosi baimė ir panika.
Pradėjau jai sakyti, kad ji gali nusitraukti pieną ir duoti jį gerti iš buteliuko. Elwira verkė, manydama, kad yra bloga motina, kad ji gali susitvarkyti ir kad šis skausmas yra nereikšmingas.
Dabar, kai Elwira laukiasi antrojo savo vaikelio, mes neabejojame, kad ji maitins iš buteliuko. Jeigu pavyks neskausmingai nusitraukti, maitins savo pienu, o jeigu ne, tuomet pieno mišiniu.“
Alina, 48 metai
„Man jau nuo pradžių buvo aišku, kad kūdikio nežindysiu. Dėl įvairių priežasčių. Nemanau, kad turėčiau teisintis. Tačiau nuo pat pradžių jaučiau spaudimą, kad privalau tai daryti, nes tai geriausia, ką galiu duoti savo kūdikiui. Palaukite! Geriausias dalykas yra meilė ir laiminga mama!
Turiu pripažinti, jog vėliau pradėjau sakyti, kad žindyti negalėjau, o ne, kad nenorėjau. Tuomet vietoje pasmerkimo sulaukdavau užuojautos žvilgsnių.
Taip, jaučiau terorizavimą dėl žindymo. Norėčiau, kad moterys turėtų teisę rinktis.“
Joanna, 28 metai
„Susitvarkiusi su krūtinės pabrinkimu, turėjau kovoti su pieno trūkumu. Gėriau laktaciją skatinančias arbatas, daug vandens, netgi meditavau, įsivaizduodama pieną latakuose. Mano kūdikiui nuolat krito svoris. Buvo priimtas sprendimas dėl primaitinimo. Grįždama iš pediatro, aš neverkiau, aš tiesiog raudojau. Raudojau ruošdama mišinį ir jį duodama. Raudojau vonioje ir vyrui ant peties. Juk kokia gi aš motina, jei nesugebu pati maitinti savo kūdikio.“
Paulina, 24 metai
„Kadangi yra spaudimas žindyti krūtimi, jaučiuosi kalta, tačiau mano nuojauta sako, kad nesu bloga motina. Myliu savo kūdikį, rūpinuosi juo, laikau ant rankų, sūpuoju, švelniai šnabždu jam į ausį. Laimei, yra daug motinų, maitinančių kūdikius iš buteliuko ir mes galime padėti viena kitai, pavyzdžiui, interneto forumuose.“
Agata, 23 metai
Tai tik keletas pasakojimų iš mamų gyvenimo. Galėtume šią temą tęsti be galo: mastitas, skausmingi speneliai, pagalbos paieškos, nerimas, naktys ašarų jūroje, taip pat aplinkinių spaudimas, gėdos ir gailesčio jausmas.
Be abejonės, žindymas krūtimi prieš maitinimą iš buteliuko yra labai jaudinanti tema. Geriausia yra laikytis neutralios nuomonės. Jeigu nežindėte kūdikio bent jau iki 6 mėnesių, šioje situacijoje galite susidurti su supratingumo trūkumu. O vadovaujantis visuotine nuomone, 18 mėnesių sulaukęs kūdikis turėtų būti nujunkytas. Jeigu žindysite ilgiau, gali nutikti taip, kad susilauksite priekaištų, jog žindote per ilgai ir tai neduoda jūsų kūdikiui naudos, o tik patenkina jūsų emocinius poreikius. Jeigu žindote krūtimi, o kūdikis verkia, galite prisiklausyti apie menkavertį pieną; jeigu duodate pieno mišinį, girdėsite kritines pastabas. Ieškodama informacijos, išgirsite nuomonę apie tai, kad testų rezultatai, medicininiai bandymai ir teigiamos patirtys yra valdomos atsižvelgiant į PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos), siekiančios paskatinti žindymą galvojant apie vargingai gyvenančias trečiojo pasaulio šalių moteris, ir pieno mišinio kūdikiams gamintojų požiūrį...
O visos šios situacijos centre esate jūs – Mama ir mažytis jūsų kūdikėlis. Nė sekundei nepamirškite, kad svarbiausi esate jūs ir jūsų kūdikis. Ir nors tai sunku, sutelkite dėmesį į save ir galvokite apie tai, kas iš tikrųjų svarbu ir ko jūs norite savo kūdikiui.
Lūžis raidos psichologijoje, tiriančioje mechanizmų, sudarančių ryšio tarp kūdikio ir jo motinos, arba, žiūrint plačiau, jo globėjo, kūrimo pamatą, suvokimą, įvyko jau daugiau nei prieš 60 metų. Jis buvo paremtas dr. Harry Harlow komandos tyrimų rezultatais. Tyrimas buvo atliktas su rezus faktorių turinčiomis beždžionėmis, kurios (iš esmės, kadangi buvo keletas skirtingų variantų) galėjo pasirinkti vieną iš dviejų „motinų“. Viena „motina“ buvo iš vielos pagamintas manekenas, o kita – medinis manekenas, padengtas puta ir malonia liesti medžiaga. Abi „motinos“ buvo šiltos (viduje buvo įstatyta šilumą skleidžianti lempa). Abi buvo tokio paties dydžio ir formos. Tačiau tekstilinė „mama“, priešingai nei vielinė „mama“, turėjo kažką, ką Harlow įvardijo kaip galimybę pajausti raminantį lietimą, o beždžionės galėjo ją apsikabinti, pasitrinti ar prisiglausti prie ją dengiančios švelnios medžiagos.
Beždžionės buvo suskirstytos į grupes, viena grupė gavo pieną iš vielinės „motinos“, o kita iš tekstilinės „motinos“. Paaiškėjo, kad abi grupės siekė kontakto su tekstiline „motina“ (beždžionių grupė, gaudavusi maistą iš vielinės „motinos“, laiką, kuomet nesimaitino, labiau norėjo leisti su tekstiline „motina“). Be to, iškilus bet kokiam pavojui, abiejų grupių beždžionės apsaugos ieškojo pas tekstilinę „motiną“. Panašiai ir tyrinėjant naują vietovę: būtent tekstilinę „motiną“ abiejų grupių beždžionės laikė saugia vieta.
Eksperimento rezultatai taip pat parodė, kad beždžionės, turėjusios tik vielinę „motiną“ ir negalėjusios rasti nusiraminimo prie tekstilinės „motinos“, pradėjo blogiau jaustis, turėjo problemų virškinant pieną, buvau labiau apatiškos nei kontrolinė grupė (gaunanti tokį patį kiekį tokio paties maisto), kuri galėjo apsikabinti tekstilinę „motiną“. Leidus beždžionėms kontaktuoti su tekstiline „motina“, buvo pastebėtas raidos šuolis.
Eksperimento išvados įrodo, kad ryšys tarp motinos ir vaiko užsimezga ne dėl krūties žindimo. Tai taip pat leido pakeisti psichoanalitinį požiūrį, teigiantį, kad žindymas, kaip maitinimo būdas, taip pat yra malonus vaikui ir, kad iš šio malonumo kyla meilės ryšys. Meilė ir ryšys yra pagrindiniai kūdikio poreikiai ir jiems skiriama tokia pati, jeigu ne aukštesnė vieta svarbos hierarchijoje, nei alkio ir troškulio numalšinimas.
Ryšys tarp kūdikio ir mamos nepriklauso nuo maitinimo būdo. Maitinimas numalšina alkį, o ryšys reiškia artumą, švelnumą, lietimą ir poreikių patenkinimą. Kūdikis yra įsitikinęs, kad jūs būsite šalia, kai jam jūsų reikės, jis pasitiki jumis, todėl gali pasitikėti ir pasauliu.
Ar maitindama savo kūdikį iš buteliuko jaučiate jam mažiau meilės? Ne, ar bent jau neturėtų taip būti. Pasirinkite į žindymo pozą panašią padėtį, galite laikyti kūdikį taip, kad jis liestųsi prie nuogos jūsų odos, leiskite jam klausytis jūsų širdies plakimo. O kai nemaitinate, galite taikyti kengūros metodą, nešioti mažylį nešioklėje, laikyti, sūpuoti ir supti lopšyje.
Visuomenėje vyrauja nuostata, kad maitinimas iš buteliuko reiškia „valio, tėtis, senelė ar senelis irgi gali pamaitinti kūdikį – labai gerai, nes ir jie susikurs ryšį“. Nebūtinai turi taip būti. Tai jūsų pasirinkimas. Kai reikia ar norite, maitinkite kūdikį pati. Tačiau, kai tokio noro ar poreikio nejaučiate, paprašykite tai padaryti savo vyrą (partnerį) ar kitus šeimos narius. Atminkite, turite teisę maitinimą iš buteliuko laikyti intymiu dalyku, skirtu tik jums ir mažyliui, arba jums trims.
Turime keblų klausimą toms mamoms, kurios vis dar verkia dėl negrįžtamai prarastos svajonės žindyti kūdikį.
Kas yra geresnė mama?
A mama, kuri, išgirdusi savo mažylio verkšlenimą, atsikelia iš lovos, šypsodamasi pabučiuoja savo kūdikį, kalbina jį, dainuoja, žavisi kiekviena nauja jo mimika ruošdama jam pieno mišinį. „Štai, meiluti, dabar pavalgysi“, – sako ji, tvirtai laikydama kūdikį rankose ir duodama jam buteliuką.
B mama, kuri išgirsta savo kūdikio verkšlenimą, atmerkia akis nuliūdusi, nes ji bloga motina, lėtai išslenka iš lovos, prieina prie kūdikio ir laiko jį verkdama dėl to, kad ji esanti tokia bloga mama, kad nė negali jo pamaitinti krūtimi. Nauja kūdikio grimasa lieka nepastebėta. Tuo tarpu kūdikio verkšlenimas tikriausiai perauga į verkimą. B mama paruošia pieno mišinį, pasiguldo kūdikį į skreitą ir verkia kartu su juo, maitindama jį mišiniu.
Jeigu B mamoje atpažįstate save, tuomet gana – laikas nustoti jaustis beviltiška. Nieko nepakeisite. Yra daug svarbesnių dalykų, kuriais privalote pasirūpinti. Nėra prasmės verkti dėl to, ko nebegalite sugrąžinti, ypač, kai galite tai pakeisti geru kūdikių pieno mišiniu.
Neviltis, skausmas, beviltiškumo, nepasitenkinimo jausmas, neigimas ar pyktis yra įprastos, natūralios emocijos, kai išgyvename pokytį, kurį suprantame kaip nepageidaujamą ir nekontroliuojamą. Tačiau, įprasta ir natūralu dar nereiškia, kad galime visiškai pasiduoti šioms emocijoms. Ir nors kartais sunku jų atsikratyti, o tam papildomai trukdo ir po gimdymo dar neatsistačiusi hormonų pusiausvyra, turite su jomis susitvarkyti vardan savo ir savo mažylio gerovės.
Jeigu negalite savo depresijos ir neigiamų minčių bei jausmų įveikti viena ar padedama šeimos ir draugų, kreipkitės pagalbos į psichologą.
Naujagimis turi vos keletą būdų, kuriais gali patraukti dėmesį ir sulaukti pagalbos. Jis gali verkti reikalaudamas patenkinti jo norus, suspausti kumštuką, mėgindamas sustabdyti savo globėją ar šypsotis bandydamas būti dar patrauklesnis (nors iš pradžių pastarieji du veiksmai yra refleksai, o ne sąmoninga mažylio poreikių išraiška). Naujagimis yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų. O tėvai yra tam, kad juo pasirūpintų.
Tam, kad pažintumėte savo kūdikį, geriau jį suprastumėte ir jautriai reaguotumėte į jo poreikius, turite ne tik to norėti, bet ir turėti galimybių ir fizinės erdvės. O kol būsite susitelkusi į save ir savo neigiamas emocijas, šios erdvės nerasite. Štai kodėl taip svarbu greitai iš naujo save įvertinti ir pagerinti savo psichologinę būseną.
Nesvarbu, ar žindote kūdikį, ar maitinate iš buteliuko. Svarbu yra tai, kad mylite ir glostote savo mažylį, kad esate šalia jo vos jam prireikus. Svarbi jūsų šypsena, meilūs žodžiai, glamonės ir švelnumas. Svarbus jūsų raminantis prisilietimas prie kūdikio, kad jis augtų jausdamasis laimingas, saugus ir fiziškai bei psichologiškai sveikas.
Taigi... Visos jūs, brangiausios iš buteliuko maitinančios pasaulio mamos, šypsokitės ir glostykite savo mažylius :)
Plauti, virinti ir sterilizuoti buteliukus ir žindukus gali pasirodyti nepatogu, tačiau visa tai yra labai svarbu kūdikio sveikatai.
Maitinant kūdikį iš buteliuko, ypač svarbu užtikrinti mažylio sveikatą ir saugumą, apsaugant jį nuo užspringimo ar galimų pilvuko problemų.
Tegul tik auga sveikas – tai didžiausias tėvų troškimas nuo tos akimirkos, kai kūdikis gimsta. Motinos prisiima iššūkį užtikrinti, kad kūdikis tinkamai valgytų ir priaugtų svorio, o kai tai nevyksta, iškyla ...
